Kas rūpi nepriklausomiems šilumos gamintojams?

2016 m. gruodžio 27 d. portalas „15min.lt“ paskelbė straipsnį „Mažieji šilumos gamintojai: gyventojai permoka, nes tarpininkams rūpi tik pelnas“, kuriame teigiama, kad „šilumos tiekėjai už tarpininkavimą susižeria milijonus“ ir kad „esama tvarka leidžia savivaldybės įmonėms, aukcione nupirkus šilumą už labai mažą kainą, pridėti neribojamus antkainius“ ir kiti šilumos tiekėjų darbą menkinantys teiginiai.

Akivaizdu, kad informacija straipsnyje pateikta tendencingai ir netgi melagingai, arba remiantis ne itin šilumos ūkį išmanančio žmogaus pateikta informacija. Nepaisant to, kad pateikti AB „Kauno energija“ atsakymai į žurnalisto pateiktus klausimus, straipsnyje (jau pradedant pavadinimu) šilumos tiekėjai vaizduojami kaip beširdžiai tarpininkai, kuriems „rūpi tik pelnas“ ir kurie tik pelnosi vartotojų ir vargšų nepriklausomų šilumos gamintojų sąskaita. Norime paklausti, ar išties taip yra?

Akivaizdu, kad medžiaga, kurią straipsniui pateikė nepriklausomi gamintojai (toliau – NŠG), yra vienpusiška, neišsami ir neobjektyvi. Dėl to norime pateikti keletą savo klausimų, į kuriuos atsakius, galbūt susidarys visiškai kitas vaizdas.

1. Kodėl NŠG dvigubai padidino savo parduodamos šilumos kainą prasidėjus šildymo sezonui? Lentelėje pateikiame, kaip kito nepriklausomų gamintojų (iš kurių tą mėnesį buvo perkama šiluma) parduodamos šilumos kaina nuo rugsėjo mėnesio:

Bendra iš NŠG perkamos šilumos kaina nuo š. m. rugsėjo mėnesio:

Tuo tarpu kuro kaina kilo ne taip drastiškai (biokuro biržos „Baltpool“ duomenys):

Palyginimui pateikiame AB „Kauno energija“ šilumos gamybos šaltiniuose pagamintos šilumos kainas:

2. Kaip ir kuo NŠG pagaminama šiluma pasiektų vartotojus, jei ne „tarpininko“ po miestu pakloti vamzdynai, kuriuos reikia eksploatuoti, valdyti tinklo veikimą, remontuoti, keisti, išlaikyti privalomąsias rezervines galias, balansuoti gamybą kai tų pačių NŠG katilinės sugenda ir sustoja, prijungti naujus vartotojus ir t. t.? Ar šis darbas nepriklausomiems gamintojams rūpi? Ar NŠG mano, kad šis darbas nieko nekainuoja ir kodėl jie apie jį nutyli?

3. Pono V. Kisieliaus teiginys „Esama tvarka leidžia savivaldybės įmonėms, aukcione nupirkus šilumą už labai mažą kainą, pridėti neribojamus antkainius“ neatitinka tikrovės. Kaip jau minėjome savo portalui siųstuose atsakymuose, jokių antkainių nėra. Pateikiame nuorodą į viešai skelbiamą šilumos supirkimo tvarkos ir sąlygų aprašą, kuriuo reglamentuojama visa šilumos supirkimo iš NŠG tvarka ir kuriuo visi šilumos tiekėjai vadovaujasi: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.383246/zKWbAvswaJ. Taigi, esama tvarka neleidžia savivaldybės įmonėms elgtis taip, kaip sako p. V. Kisielius.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija savo norminiais teisės aktais reguliuoja šilumos tiekėjų sąnaudas ir prižiūri, kad šilumos tiekėjai negautų nepagrįsto pelno. Jeigu ūkio subjekto sąnaudos kurui ir šilumai iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyti yra per didelės ar neatitinka ūkio subjekto faktiškai patirtų sąnaudų, susidaręs skirtumas įvertinamas šilumos bazinių kainų (kainų dedamųjų) nustatymo bei jų perskaičiavimo metu ir grąžinamas vartotojui (sumažinamas šilumos tarifas).

Visa objektyvi ir teisinga informacija apie šilumos ūkio veiklą yra pateikiama komisijos interneto svetainėje www.regula.lt.

4. Kodėl šiais metais Kaune atsirado dar du NŠG? Atsakome: visi šilumos ūkyje veikiantys subjektai supranta, kad lengviausias ir pelningiausias šilumos ūkio sektoriaus verslas yra gamyba. Būtent dėl to nepriklausomi verslininkai taip veržiasi į šilumos gamybos verslą.

Atsiradus šiems dviems NŠG bei „Kauno energijai“ investavus į nuosavų šilumos gamybos šaltinių vystymą bei 2016 metais tęsiant jų plėtrą, konkurencija šilumos gamybos sektoriuje Kaune pakilo į tokį lygį, kuris jau nebegarantuoja NŠG pelno, kurio jie tikėjosi.

5. Teiginys „Kodėl mes mokame brangiau nei Ryga, kuri viską gamina iš gamtinių dujų“, – mano V.Kisielius“ taip pat neatitinka tikrovės. Rygoje, kaip ir daugelyje kitų Latvijos miestų, šilumai gaminti taip pat naudojamas ir biokuras.

6. Straipsnyje teigiama, jog NŠG „teigia, kad gyventojams turi būti paaiškinta, kiek kainuoja šilumos gamyba, perdavimas, kiek atsieina klientų aptarnavimas ir kitos paslaugos.“

Akivaizdu, kad NŠG arba sąmoningai dezinformuoja skaitytojus, arba nežino, kad šilumos tiekėjai vieninteliai nuolat informuoja vartotojus apie tai, kiek kainuoja šilumos gamyba ir kita jų vykdoma veikla. Tai daroma nuolat šilumos tiekėjų interneto svetainėse, susitikimuose su vartotojais bei žiniasklaidoje. Tačiau ar kam nors teko kada matyti viešą informaciją, kiek kainuoja NŠG šilumos gamyba?

7. Retorinis klausimas: kas rūpi nepriklausomiems šilumos gamintojams?

Iš to, kaip NŠG asociacija viešojoje erdvėje pateikia savo informaciją bei iš to, kaip formuluoja savo teiginius, galima pastebėti, kad nepriklausomų šilumos gamintojų ir juos atstovaujančios asociacijos šilumos ūkio išmanymas yra gana paviršutiniškas. Taip pat pastebimas ir jų ekonominis neišprusimas bei įstatyminės aplinkos nežinojimas.

Pabaigai galima pridurti, jog jau ne viename Lietuvos mieste esantys pavyzdžiai įrodė, kad būtent privataus verslo valdomi šilumos ūkiai veikė neefektyviai. Ir būtent savivaldybėms priklausančių įmonių valdomi šilumos ūkiai davė vartotojams didžiausią naudą. Akivaizdžiausias pavyzdys – Šiaulių miesto šilumos ūkis, kuriame investicijos į biokuro kogeneracinę jėgainę davė vartotojams stabilią mažą šilumos kainą.